Tiltelis

Gabriel gan greitai pasirodo ant tiltelio. Apsižvalgęs išvysta ant tiltelio išsitiesusią Anyos figūrą. Lėtai prieina prie jos stebėdamas merginą. Nepraslydo pro jo akis mažas, permatomas maišelis tik akimirką švystelėjęs merginos rankose. gabrielis tik susiraukia ir priėjęs aiškiai savo šešėliu užgožia merginai saulę. Kiek palenkęs galvą į šoną nužvelgia ją ir prisimerkia.
- Sveika.- pasako toliau stovėdamas savo vietoje su į kišenes sukištomis rankomis. Aiškiai suprato ką mergina čia veikė.

Stebi visą 'nepastebima' procesą. Tikrai neleis jai pasilikto šlamšto. Prisėda šalia Anya ant žolės ir nužvelgia ją. Galiausiai atsidūsta.
- Tu manai, kad aš kvailas? - paklausia kilstelėdamas antakius. Kiek įdėmiai akimis tyrinėja merginos veidą bandydamas suprati kur ji nukišo savo smegenis. Jis juk neprašo laikytis visų dešimties dievo įsakymų ar gyventi kaip vienuolei, tiesiog reikalauja bent šiokio tokio protavimo. Argi tai daug? Kartais tikrai norisi merginą užrakinti kambaryje, kaip nepaklusnią paauglę kokia ji ir buvo.
- Atiduok. - ištiesia ranką į ją. jeigu neatiduos, tai atims.

Tikriausiai buvo naivu tikėtis,kad Anya kaip paklusni mergaitė atiduos jam visą tą brudą. Atsidusęs nuleidžia ranką vis dar nenuleisdamas įdėmaus žvilgsnio nuo merginos. Išgirdęs nuostabų ' atvirumą' iš mokinės lūpų, pavarto akis. Iš jos elgesio buvo galima konstatuot faktą, kad ji jo nevertina.
- Gal ir skaitau... - pasako nužvelgdamas Anya nuo galvos iki kojų. - neapsimesk kvaila, nes vis vien tai atimsiu..- merginos apsimetinėjimas priminė mažos mergaitė spyriojimasi. Vis tiek laimės jis. Pajautęs merginos ranką akimirką pažiūri į ją jo delne.
- Visada toks buvau. - pakelia akis į A. - Atiduok gražiuoju,tai paskutinis prašymas.- pasako ramiu veidu visiškai užtikrintas,kad ilgai ant žolės nesivartalios

Beveik nustemba negavęs dar vienos merginos isterijos porcijos. Tai tikrai buvo erzinantis merginos būdo bruožas. Ne kartą buvo girdėjęs jos gyvenimo pamokymus ir paskaitas apie tai koks jis nemokša, mat yra angelas.
- Puikiai supranti..- pasako suimdamas jos ranką kiek stipriau ir bandydamas pasiekti kišenę į kurią ji susigrūdo maišelį su tabletėmis.
- Man to nereikia, kaip ir tau- pasako vos neužguldamas merginos visu kūnu.

Per daug angelas? Kas čia per pasakymas? Kiekvienas žmogus buvo savotiškai geras ir angeliškas, jis netašė tapti tokiu. Tai gyvenimas jį tokiu pavertė.
- Aš stengiuosi tave suprasti, bet tu man neleidi. - pasako ne taip atkakliai jau ir siekdamas narkotikų . Galiausiai mergina pati jas išima. Gabrielis nepatikliai nužvelgia baltas piliules,kaip mažus karoliukus išsibarsčiusius po žolę. Stengėsi nutildyti kaltės jausmą savyje, kai pamato ašaras jos akys. Surenka tabletes ir įsidėjo jas į kišenes.
- Kokį gyvenimą? - paklausia pasilenkdamas arčiu jos ir įkiša ranką į jos kišenę tikrindamas ar ten neliko tų baltų nuodų.
- nemanau,kad svaigindamasi kažką pakeisi...

Ištraukia iš kišenės dar kelias mažas tabletėles ir sudeda jas į tą maišelį kurį jau turėjo. Vėl atsisėda normaliai ir nužvelgia Anya.
- Man viskas įdomu, visada. Toks mano darbas, tave išklausyti ir tau padėti. - pasako ramiu balsu. Juk tam jis yra čia,kad padėtų jai, išklausytų ir parodytų teisingą kelią.
- Bijau,kad ne..- ir pats šypteli ir prisiminęs,kad kai ką atnešė jai pasikuičia kišenėse. Galiausiai ištraukia mažą pakabutį, kurį padeda ant žolės šalia merginos.

Spoiler:

- Jei reikės ateisiu į tavo namus ir juos surasiu. - pasako pakeldamas akis į merginą.

Šypteli merginai,kai ji pagiria jo 'dovaną'. Su menka šypsenėle veide klausosi merginos nusiskundimų dėl jo darbo.
- Aukos? Aš nematau čia jokios aukos ar aukojimosi. beet, jei tau nepatinku, tai bet kada gali atsisakyti viso to. Tiesiog taip.- pasako skėstelėdamas rankom, nes tai buvo tiesa. Tik demonai savo aukas laikydavo per prievartą, o angelai visada suteikdavo išrinktiesiems laisvę. Merginai užtenka pasakyti,kad nebenori Gabrielio, kaip palydovo per jos gyvenimą ir jis nebeturės jokios teisės su ja pasilikti ar jai vadovauti. Paėmęs pakabutį kiek pavarto metalinį tvarinį rankose. Jis buvo iš dangaus metalo tad lengvas ir stiprus. Gabrielis turėjo tokį patį, tik ant paprastos, juodos virvelės.
-taip, jis turi. Tačiau jei tu nenori būti su manim, nėra jokio reikalo jį tau užkabinti..- akimirka pagalvoja apie savo žodžius. buvo per daug atviras, juk Anya gali, kad ir dabar palikti jį čia. Tiesiog atsistoti ir nueiti. Galbūt jei būtų jai užkabinę pakabutį ir sukūręs tą ryšį galėtų ir toliau ją prižiūrėti ir ginti, bet tai buvo nelegalu,tad Gabrielis tik laiko papuošalą rankose.

Išgirdęs Anyos balsą pažvelgia į ją, o tiksliau į jos dideles išraiškingas akis gaubiamas tamsiai dažytų blakstienų. Lyginant su kitais globotiniais jis su mergina dar visai neseniai, tačiau jam vis dar sunku suprasti jos humoro jausmą. Galbūt per daug rimtai į tai žiūrėjo, bet tai nebuvo vaikų žaidimas, viskas buvo realybė. Pajautęs,kaip jo marškinėliai būna sugniaužiami merginos rankos, akimirką žvilgteli į jos ranką, bet greitai vėl grįžta prie akių.
- Man vis dar sunku suprasti tavo pajuokavimus..- pasako jau nutolusiai merginai. Atsegęs papuošalo užsegimą jau ruošėsi jį užkabinti merginai, bet suklūsta išgirdęs savo vardą. galbūt tikėjosi,kad Anya staiga taps be galo atvira ir išklos visas problemas slegiančias jos širdį.Išgirdęs,kad galbūt tai JIS yra jos problema, pats kvailai suklapsi akimis.
- Į mane?..- jis nesuprato arba nenorėjo suprasti, pripažinti to ką išgirdo. Žinoma jis suprato ką Anya turėjo omenyje, bet tai atrodė kažkaip keistai ir visgi..negalėtų pasakyti,kad ir pats buvo visiškai abejingas merginai. Vaikinas papurto galvą.
- Tai neįmanoma..- išspaudžia šypsnį ir užkabina merginai ant kaklo pakabutį, kuris vos susegtas suspindi švelnia šviesa, kaip ir pakabutis po Gabrieliaus marškinėliais.
- Tai mus sujungs, padės man lengviau tave rasti. Aš faktiškai jausiu tai ką jauti tu. Baimę, skausmą, paniką....visus kritinius jausmus.- pasako,kad mergina aiškiau suprastų kam skirtas metalinis papuošalas ant jos kaklo.

Na taip akivaizdžiai nebuvo, nes Gabrieliui kartais vis dar sunku perprasti Anya. Jos asmenybė jam prilygo klampiai pelkei,kurioje neįmanoma rasti kelio, o vos pradėjus galvot,kad jau eini teisinga kryptimi, įklimsti purve. G visada į savo darbą žiūrėdavo rimtai, nes tai jis turėdavo surasti žmoguje tyrą sielos dalį ir parodyti, kad pasaulis nėra tik žiauri skylė kur reikia stengtis išgyventi.
- Labai to tikiuosi. - palinksi dar kartą žvilgtelėdamas į pakabutį ant merginos krūtinės,lyg norėdamas įsitikinti ar ji veikia tinkamai.
- Jei sukeliu tau kokių nors nepatogumų turėtum man pasakyti. - palinksi rimtai apie tai pagalvodamas. Nors toli gražu nebesilaikė visų tų sau pačiam sukurtų angeliškų taisyklių tačiau vis dar bandė išlikti savimi. Žemėje tiesiog buvo per daug pagundų.
- Tik kritiškus, tai yra, labai stiprius, o tai reiškia, kad stipriausiai jausiu tavo baimę ir kitus neigiamus jausmus, nes jie stipriausiai pasireiškia. Dar neesu patyręs kito padaro meilės. Tau tai nedarys jokio poveikio. Jutimai skirti tik man.- pasako ir atsilošia rankomis pasiremdamas į minkštą žolę. Saulė švelniai šildė vaikino veidą ir jis mėgavosi kiekvienu jos vasarišku spinduliu.

Gabrielis tiesiog kratėsi visokių jausmų, o ypatingai su išrinktaisiais. Vis dar laikėsi savų taisyklių.
- Aš visada galiu tave išklausyti ir padėt, žinoma jei to pati nori. - pasako vis dar nežiūrėdamas į Anya. Galiausiai nuleidžia žvilgsnį į ją ir dar spėja išvysti tą liūdesį vėl pasirodžiusį jos akyse.
- Niekada tavęs nepalikčiau, bent jau ne dabar.- pasako reikšmingai žvilgtelėdamas į merginą šalia. Jis nežinojo,kaip galėtų jai padėti, bet žinojo,kad bent patarti jis galėjo, padėti suprasti tą jos sudėtingą gyvenimą. Jis norėjo padėti jai žengti per visą tai ko ji bijojo ir parodyti koks pasaulis gražus ir malonus gali iš ties būti. Kai mergina taip susirūpina jo skausmu net nustemba.
- Neeee visai taip...- pasako kiek sumišęs nuo tokio merginos artumo ir dėmesio. - Na tu vis vien jausi tuos jausmus, tačiau tokiu atveju juos jausiu ir aš. Tai nebus labai skausminga, lyg smūgis. Bet kuo ilgiau tu jausi skausmą, tuo ilgiau ir aš jį patirsiu, o kuo arčiau būsiu, tuo jausmas bus aiškesnis. Taigi tu iš dalies dalinsiesi su mani savo jausmais.- paaiškina visą veikimo principą bandydamas bent iš dalies palikti padorų atstumą tarp jų.

Na šiaip ar taip tai jis neleis Anyai daugiau nuodytis. Stengsis užkirsti kelią merginos tokiam neapgalvotam savęs žalojimuisi.
- Aš visada esu pasiruošęs tave išklausyti. Gali man sakyti viską, aš kaip tavo asmeninis dienoraštis. - šypteli. Jis žinojo apie merginos bandymus nusižudyti. Galbūt todėl jai ir buvo paskirtas toks stiprus angelas kaip Gabrielis. Jos skausmo išvargintą sielą būs sunku atsatyti, bet viskas yra pataisoma, jei laiku pradedama terapija.
- Žinoma,kad mus sieja. Mus sieji tu. Tu dabar esi mano darbas, tu kaip..-- pabando surasti tinkamą žodį apibūdinti tam,kas yra tas ryšys. - Tu man dabar esi lyg artimiausiais žmogus. Man negalima tavęs prarasti. - pasako kadangi suprato kokios komplikuotos merginos mintys gali būti. Jei reikėjo iš naujo patirti meilę, bet angelas dar nerado žmogaus kurį galėtų jai pasiūlyti.
- Aš jusiu tavo sielos skausmą. - pasako, mat kai žmogus nori nusižudyti siela patiria stiprų skausmą,kurį žinoma iškarto pajaustų ir angelas. Po to sektų ir fizinio skausmas,tad jis dar galėtų sustabdyti merginą.

Gabrielis kažkaip sugeba išsitiesti ant minkštos žolės ir atsidūsta ramiai apmąstydamas kiekvieną merginos ištartą garą. Kaip koks psichologas bandė užčiuopti kokią netinkamą gaidelę jos tariamuose skiemenyse, kuri nuvestų jį link problemos jos smegenyse.
- Tau įdomi mano istorija? Pažanga. - pasako šyptelėdamas. nežino ar mergina tai matė,mat buvo atsigulęs ir dabar į veidą tvoskė šilta vasariška saulė.
- Todėl,kad jei labai prisiriši prie globojamo žmogaus, niekada daugiau nebegalėsi globoti kito, nes jausi tą nepankamumo jausmą. lyg prarastu kažką ką labai myli. Kuo daugiau angelai praranda globotinių tuo blogesni jie, nes nesugeba išsaugoti žmonių gyvybių. Tokie angelai ilgainiui nebegali grįžti į žemę ir lieka danguje tik kaip stebėtojai. - pagalvojęs apie tai,kad turėtų visą gyvenimą kiurksot ant debesų nežymiai nusipurto. ten gal ir rojus, bet jau labai nuobodus. Gyvenant tobulybėje ji greitai pabosta.